Keletą metų aktyviai fotografuoju peizažą. Stebėdamas gamtą, įvairias jos apraiškas suvokiau tokį paprastą ir savaime aiškų dalyką: žemės paviršius, veikiamas aktyvių gamtos jėgų, buvo formuojamas milijonus metų. Žmonijos kasdienė, pramoninė, susisiekimo, žemės ūkio veikla taip pat formuoja ir keičia gamtovaizdį. Žmogaus veikla aktyvi, savanaudiška ir dažnai paliekanti destruktyvią savo žymę, bet tas pirmapradis gamtovaizdis, nors ir sudarkytas, vis tiek išlieka. Kai stovi ir prieš save matai peizažą, kyla natūralus noras aprėpti kiek galima plačiau, apimti žvilgsniu kiek galima daugiau, todėl darydamas panoramines fotografijas stengiuosi parodyti erdviai išskleistą vaizdą. Ieškodamas man įdomių vietų, nebandau vadovautis nei gamtosauginiais, nei žmogiškos veiklos progreso principais. Man labiau įdomus erdvės atsivėrimas, jos atlaidus svetingumas. Mano rodomose erdvėse įvairūs gamtovaizdžio aspektai – nuo senovės išlikusios linijos, formos, plokštumos, gyvybingas augalijos plėtojimasis, kelių tinklas, žemdirbystės padariniai – susilieja į daugialypę gamtovaizdžio būtį. Kai kuriems elementams prireikė milijonų metų susiformuoti, kitiems – šimtų ar dešimčių metų, dar kitiems – kelių mėnesių ar valandų. Bet jie formuoja unikalų erdvinį reiškinį, kviečiantį įsiklausyti, įsižiūrėti, pamąstyti.