Kai Sovietinė imperija artėjo prie dėsningo susinaikinimo, Lietuvoje vis daugiau žmonių atrado savyje drąsos neslėpti savo religinių įsitikinimų. Grupelė tikinčiųjų nusprendė nešti pašventintą kryžių iš Vilniaus Arkikatedros į Žemaitijos Kalvariją. Mane sudomino šis tuo metu neeilinis žmonių užmojis ir aš išfotografavau didesnę šios maldininkų kelionės dalį. Iš tos medžiagos ir susiformavo mano fotografijų ciklas „Maldininkų kelionė per Lietuvą“. Šiame cikle bandau pažvelgti, kaip žmonių tikėjimas, religiniai ritualai, religinė simbolika, gamta, kasdienybės rutina sąveikauja, įtakoja ir persipina tarpusavyje. Grupę sudarė skirtingi žmonės: jie skyrėsi ir amžiumi, ir išsilavinimu, ir pomėgiais, ir prisijungimo prie šio žygio motyvais. Gal dėl to man jų ėjimas per Lietuvą turėjo simbolinį atspalvį. Kryžiau nešimas gyvenimo keliu kartu su prisijungusiais pakeleiviais; susijungimas giesmėje, kad aplinkos kankinanti, abejinga tyla nenusineštų į nežinią; tikėjimas, kad varginantis ėjimas ir atliekamos apeigos išpirks kaltes, nuodėmes ir atneš ilgai lauktus pasikeitimus. Maldininkai buvo sutinkami šventiškai ir pagarbiai, pavaišinami ir apnakvyndinami. Sutinkančiųjų akyse matėsi susižavėjimas, nuostaba, atjauta. Atrodė, kad maldininkų pasirodymas keičia, sudvasina aplinką ir paviršiniame, ir giluminiame lygmenyje. Sutikti pakeliui žmonės nutraukdavo savo užsiėmimus, karvės nustodavo rupšnoti žolę ir ilgai mįslingomis akimis stebėdavo, palydėdavo paskui nešamą kryžių sekančią žmonių grupelę. Rodėsi, lyg viskas aplinkoje jungėsi į pakylėtą, visapersmelkiančią darną. Man ši kelionė buvo dar vienas patvirtinimas, kad ramus ir su giliu tikėjimu atliekamas veiksmas sąlygoja svarbius pokyčius.