Vieną šiltą ramų vasaros vakarą stovėjau ties kelių susiliejimu ir fotografavau kelio vingį. Dabar po trisdešimties metų žvelgiu į tuos vaizdus, bandydamas prisiminti ir naujai išgyventi tas akimirkas. Smulkmenos jau pradingo, liko tik esminiai dalykai. Grubus ir lopytas kelio paviršius atspindi vakaro šviesą, šaligatvio bordiūras veda į viršų ir vėliau suka į tamsą, virš vingio saulė maloniai skleidžia savo šviesą lyg viliodama keliauti toli toli nuo šios slogios tamsos.
 
Nebuvau aktyvus kovotojas prieš tarybų valdžią, bet viduje visada jaučiau pasišlykštėjimą jos skleidžiama ideologija ir gyvenimo būdu. Negalėjau to priimti, negalėjau prie to pritapti, ieškojau kitokios atsvaros, kitokios filosofijos, kitokio gyvenimo suvokimo. Kai vaikščiojau po miestą fotografuodamas, dažniausiai nuklysdavau į tylias siauras gatveles, dėmesį patraukdavo ir viliodavo nepuoselėjami senoviniai pastatai; pamiršti, apleisti daiktai, beglobiai vaikai, žaidžiantys tuščiose erdvėse, benamiai, ieškantys kasdienės duonos,‒ viskas, kas netilpo į dirbtinai šlovingą, valdžios kuriamą ir propaguojamą mitą.
 
Vis labiau įsiklausydavau į kitokį gyvenimą, esantį toli nuo triukšmingo ir įprasto daugelio žmonių kasdienio šurmulio. Tas ramus, nuošalus gyvenimas man buvo įdomus ir artimas, fotografavau labai paprastai be jokių įmantrybių, apimdamas kuo daugiau betarpiškos veiksmo aplinkos. Nesistengiau išreikšti protesto ar atskleisti socialinių skaudulių, valdžios skleidžiamo melo, ‒ tiesiog norėjosi sužinoti daugiau apie gyvenimą už blizgaus paveiksliuko. Ieškojau žmonių, įvykių, gyvūnų, gatvių, pastatų, nepaspalvintų raudonąja ideologija, ieškojau tikrų, autentiškų dalykų. Tų žmonių gyvenimas nebuvo lengvas, bet jie neatrodė sutrypti ar sugniuždyti, juose slypėjo vidinė stiprybė, romumas, nuolankumas, akys buvo švelnios ir skaidrios. Iš daugelio padarytų kadrų atsirinkdavau tik tuos, kuriuose viskas ‒ pagrindiniai motyvai ir net smulkios detalės susijungdavo į netvarią pusiausvyrą, į trapią harmoniją, atskleisdavo savitą pasakojimą apie nepastebimą gyvenimą.
 
Kartą sėdėjau su savo vaikais lauko kavinėje prie Katedros, žmonės nuo šalia esančio staliuko pakilo ir nuėjo palikdami nebaigtą gerti butelį limonado ir kelis popierinius puodelius. Pro šalį ėjo benamis ir pastebėjo paliktą butelį, norėjo jį pasiimti, bet, akimirksnį padvejojęs, prisėdo prie staliuko, įsipylė likusį limonadą į paliktą puodelį, pakėlė prie burnos ir gurkštelėjo. Nufotografavau kaip tik tą momentą. Vėliau, žiūrėdamas į atspausdintą fotografiją, geriau patyrinėjau jo veido išraišką: benamis buvo susikaupęs ir nugrimzdęs giliai į save, nors aplink jį buvo žmonių ir jie galėjo papriekaištauti jam dėl netinkamo elgesio. Jis buvo ramus ir atsiribojęs, o jo veidas spinduliavo tyliu džiaugsmu lyg jis ragautų dievišką eleksyrą. Jis buvo paskendęs savo pasaulyje, ir jo pasaulis atrodė prasmingas ir tikras, nors ir netvarkingas bei nelengvas.
 
Vaizdai man svarbūs ir savo simboliniu aspektu bei gilesnėmis prasmėmis. Baltos ir juodos žaismas sukuria begalę pilkos spalvos atspalvių, kuria pavidalus ir formas, atskleidžia užslėptas sąsajas, išryškina kertinius klausimus, apreiškia užslėptas visuotinas tiesas. Saulės šviesa maloniai išlaisvina mums iš tamsos begales formų, sušildo mus, įkvėpia mus siekti šviesesnių tikslų. Tamsiame, purviname kieme saulė balina iškabintus skalbinius nuo kasdienio purvo ir žmogiškų nuodėmių pėdsakų? Žiemą pagyvenusi moteris stovi ant tilto ir žiūri žemyn į upę, į ledonešį, į upės tėkmę, į gyvenimo tėkmę, ji paskendusi akimirkoje, nugrimzdusi į ramybę savo viduje? Tiltas tiesiasi į kitą krantą, visos matomos formos tirpsta rūke, ir tik sargybinių skulptūrų siluetai vos matomi ties didžiosios nežinomybės vartais? Rūke stovi moteris ties sankryža, sustingusi savo neryžtingume žengti kitą žingsnį ‒ pasirinkimo akimirka be aiškių nuorodų ar pamokymų, lyg ji kauptų drąsą padaryti svarbų asmeninį sprendimą? Tuščia gatvė, bala, tamsoje skendintys pastatai susijungia į tylią harmoniją, kad parodytų tolumoje skubančiai miniai, jog gyvenime yra kažkas svarbiau nei kasdieninės gerovės vaikymasis? Atvira knyga ant palangės seno namo laiptinėje, kažkieno palikta kiekvienam norinčiam išskaityti svarbias tiesas? Vaikas stovi savo mėgstamoje vietoje, jis žiūri tiesiai į objektyvą, žiūri nedrąsiai, bet dėmesingai lyg bandytų įžiūrėti ateitį žiūrovo akyse ar sulaukti iš žiūrovo savo egzistavimo patvirtinimo?
 
Šios fotografijos ‒ tai mano pasakojimas apie gimtąjį miestą, kuriame augau, brendau ir ieškojau prasmės gyvenimo įvykių sūkuryje.