Fotografija yra natūralus, tiesioginis realybės pateikimas, bet kiekvienas menininkas individualiai pasirenka medžiagą savo kūrybai, įvairiai ją apdoroja ir pateikia žiūrovui. Kiekvienas matome, suvokiame pasaulį savitai ir vienareikšmiškai, dažnai net to nepastebėdami ar ignoruodami.
Prieš keletą metų buvau pakviestas į Šveicariją fotografuoti ir surengti parodą. Vaikščiojau svetimoje ir nepažįstamoje aplinkoje ir nieko negalėjau įdomaus atrasti: visur gražu ir tvarkinga. Tada supratau, kad ieškau motyvų pagal senas žaidimo taisykles, viską atrenku vertindamas savo ribotais kriterijais. Laikas bėgo, vidinė įtampa augo, o rezultato nebuvo. Vieną dieną per neapdairumą į fotoaparatą įdėjau išfotografuotą fotojuostą ir, to nežinodamas, panaudojau ją antrą kartą. Vaizdai juostoje taip savotiškai susipynė, kad praėjus pirmam nusivylimui, aš sugebėjau toje informacijos gausoje įžvelgti galimą fotografavimo metodą, man naują meninę koncepciją. Nutariau fotografuoti visus akį sudominusius siužetus, leisti vaizdams juostoje klotis vienas ant kito, leisti realybei prabilti pačiai. Ir tik vėliau laboratorijoje stengiausi įsiklausyti, ką kalba viešpats atsitiktinumas, stengiausi atrinkti ir apdoroti tą gaivalingą medžiagą, suteikti jai suvokiamą meninę formą.
Žiūrint į atspaudus, nėra lengva iš karto susivokti ir atsirinkti, kas yra kas. Dėmesingiau ir ilgiau stebint siužetus, palaipsniui įsitrauki į keistą vaizdų magiją, pradedi pastebėti sąsajas su sąmonėje vykstančiais procesais. Vienas vaizdas iškyla į paviršių, užvaldo mūsų dėmesį, bando išsilaikyti kiek galima ilgiau dėmesio centre, visom jėgom bando pateisinti savo svarbumą, išskirtinumą. Bet praeina laikas ir viskas pasikeičia. Nauji reiškiniai, naujos dramos užvaldo mūsų sąmonę. Vizija – kaip pretenzija į tikrumą, į reikšmingumą.