Žingsnis – vienas iš elementariausių kasdienybės veiksmų. Kasdien padarome šimtus, tūkstančius žingsnių dažniausiai automatiškai žvalgydamiesi aplink ar paskendę savo mintyse. Retai kada žingsnis yra tiesiog žingsnis, sąmoningas ėjimas, o juk mes judame per konkrečią erdvę, konkrečiu laiku. Todėl sugalvojau panagrinėti, ką mes paminame po kojomis sulig kiekvienu judesiu. Kažkur Danijos pajūryje yra pamirštas geležinkelis, dabar naudojamas tik negausių turistų pramoginiam pasivažinėjimui dviratine platforma. Vieną eilinį pilkšvą rytą eidamas tuo geležinkeliu, nusprendžiau užfiksuoti kiekvieną mano peržengiamą pabėgį. Vienas žingsnis – vienas kadras. Pradžioje tai buvo lyg koks žaidimas, bet vėliau mane pakerėjo ta po mano kojomis lėtai judanti formų įvairovė. Kiekvienas žemėn įsirėžęs medžio gabalas buvo įdomesnis už kitą, jaučiausi pagautas begalinio žingeidumo ir susidomėjimo. O kas toliau?
 
Fotografijų ciklas „Žingsnis“ – tai pasakojimas apie eilinį geležinkelį, galėjusį būti bet kurioje pasaulio vietoje. Prieš daug metų jį nutiesė darbščios meistrų rankos, bet dabar jis palaipsniui nyksta, augalija smelkiasi į kadaise darnią struktūrą. Kiekvienoje fotografijoje – vis kitas pabėgis, visi jie skirtingi, nė vieno tokio paties. Kiekvienas žingsnis – tai erdvės matas, pažinimo tarpsnis, kiekvienas pabėgis – tai sukurtos ir dabar yrančios struktūros dalis. Viskas, kas sukuriama, galiausiai suyra.