Fotografijų seriją „Indijos spalvos“ sukūriau 2000 metais, kai grįždamas iš Amerikos į Lietuvą pusei metų užsukau į Indiją. Kažkiek ten keliavau, kažkiek domėjausi ezoteriniais dalykais, kažkiek fotografavau. Jau į kelionės pabaigą svarbi fotoaparato detalė įkrito į Gangą. Tai kiek iki to laiko buvau prifotografavęs, tiek medžiagos ir turėjau kūrybiniams sumanymams. Fotografavau dvigubos ekspozicijos principu, nesistengdamas suplanuoti, kaip vaizdai klosis vienas ant kito. Fotografavau paprastus kasdienio gyvenimo vaizdus, kartais akį patraukdavo koks nors klaidžiojantis gyvūnas, smalsūs, linksmi vaikai, žmonių sambrūzdis ar saulės nugairintas peizažas. Man nebuvo labai svarbu, kas paklius į kadrą – jei jausdavau, kad pirštas nori paspausti mygtuką, tai tą ir padarydavau, ir vaizdas įsispausdavo į juostą.
 
Jau grįžęs į Lietuvą išryškinau juostas ir pradėjau atidžiau nagrinėti, kas tose juostose užsifiksavo. Pradžioje tai atrodė daugiau kaip atsitiktinė vaizdų maišalynė. Dar prisidėjo ir tai, kad juostas laboratorija išryškino nekokybiškai. Dominavo mėlynai violetinės spalvos, o tai, aišku, Indijai visai nebūdinga. Spalvų pusiausvyrą teko atstatyti kompiuterio pagalba. Palaipsniui dirbant su medžiaga man darėsi vis įdomiau: vis geriau įsižiūrėdavau į susipynusius vaizdus ir bandžiau įminti užkoduotas prasmes, įsiklausyti į vaizdų istorijas. Vieni „susiklojimai“ žavėjo savo spalvų skambėjimu, kiti – netikėtu vaizdų konkuravimu.
 
Apie parodą pradėjau galvoti tik tada, kai jau susibrandino matymas, kad visus tuos paskirus, savaip įdomius vaizdus jungia kažkoks bendrumas. Visuose juose matau gaubiančią ir pro viską prasismelkiančią harmoniją. Ne vaizdine, meniškąja ar siužetine prasme, bet veikiau vidine, egzistencine prasme. Kai matai, kaip vaikai laimingai žaidžia varganoje aplinkoje be jokių žaislų, kai matai naminius gyvūnus, besimaitinančius šiukšlių krūvose ar oriai sunkią darbų naštą pakeliančius žmones, atrodo keistai, kad ta triukšminga, padrika, vargana aplinka nevaro jų į neviltį. Netgi atvirkščiai – žmonės atrodo pasitikintys, ramūs ir laimingi. Vaizdų susipynimas dar labiau padidina maišatį, triukšmą, netvarką, bet tai tik paviršiuje. Giliau viskas jungiasi į visa toleruojančią, į visa maitinančią, į visa persmelkiančią, į visa palaikančią pusiausvyrą ir harmoniją. Tas suvokimas įkvėpė ir paskatino padaryti šią parodą.