SIGITAS BALTRAMAITIS
laisvas fotomenininkas

Gimiau 1956 m. lapkričio 4 d. Vilniuje. Nors augau mieste, tačiau nuo vaikystės vertinau buvimą gamtoje ‒ vasaras praleisdavau su teta kaime Dzūkijoje. Kartą, būdamas dešimties ar dvylikos, pasiėmiau savo fotoaparatą ir su draugais išsiruošiau į mišką žvėrių fotografuoti. Per šį žygį mums nepavyko padaryti stulbinamų laukinės gamtos nuotraukų, tačiau meilės fotografijai sėkla buvo pasėta.

Baigdamas vidurinę mokyklą, susidomėjau menais ir nusprendžiau studijuoti architektūrą tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute. Vėliau pajutau, kad šios studijos mano skoniui pernelyg techniškos, ir mečiau jas. Visą savo laiką skyriau tapybai ant drobės aliejiniais dažais. Kad padėčiau sau tapyti, ėmiau fotografuoti, ir nė nepastebėjau, kaip fotografija tapo pagrindine mano kūrybos sritimi. Tapau Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu, pradėjau dalyvauti tarptautinėse parodose ‒ vis labiau ir labiau įsitraukiau į meninę fotografiją.

Per savo fotografo karjerą esu dirbęs įvairiose vietose: fotografu ir grafikos dizaineriu skaičiavimo mašinų gamykloje, fotoreporteriu kultūros savaitraštyje „Dienovidis‟, fotografu Nacionaliniame operos ir baleto teatre ir Šiuolaikiniame meno muziejuje. Taip pat dirbau Lietuvos fotomenininkų sąjungoje vykdomuoju sekretoriumi, atsakingu už Vilniaus fotografus, ‒organizavau parodas, profesinius mokymus ir seminarus, paskaitas, kūrybines išvykas…

Mano meninės fotografijos siužetas dažniausiai būdavo mane supanti tikrovė, kurią man patiko tyliai stebėti. Vietoj ryškių ir įspūdingų įvykių mieliau rinkdavausi tyrinėti paprastą, kasdienį gyvenimą; mano dėmesį patraukdavo tai, ko daugelis gal net nepastebėtų: nuošalioje vietoje balandžius lesinanti senutė, aptriušusį vežimėlį stumdantis vienišas vaikas, ant palangės palikta knyga, neprižiūrėtame kieme ant virvės kabantys skalbiniai… Kažkas tuose dalykuose mane traukė ‒ galbūt tai, kad juose nebuvo nieko pretenzingo, ar tai, kad juose buvo kažkas amžino ‒ nuolankus susitaikymas su savo likimu, taikus sambūvis.

Ieškodamas vidinės ramybės, 10-jame dešimtmetyje 7 metus praleidau Kripalu jogos centre (JAV), kur mokiausi jogos ir meditacijos. Po to vedžiau jogos užsiėmimus JAV, Lietuvoje ir Vokietijoje. Joga ir meditacija natūraliai įsilieja į mano fotografijos projektus.

Pagrindiniai mano fotografijos darbai:

„Vilniaus senamiestis ir jo gyventojai‟, serija, 1983‒1990 m., Lietuva
„Maldininkų žygis per Lietuvą‟, serija, 1989 m., Lietuva
„Iliuzijos‟, serija, 1993 m., Šveicarija
„Sapnų šalyje‟, serija, 1997 m., JAV
„Niujorko kaleidoskopas‟, serija, 1998 m., JAV
„Indijos spalvos‟, serija, 2000 m., Indija.